Problema

(Parengta pagal Skalbinių sąrašą)
Daugelis iš mūsų supratome, kad turime keletą bendrų bruožų, nes užaugome alkoholizmo paveiktoje ar kitokioje disfunkcinėje šeimoje. Mes ėmėme jaustis izoliuoti ir susivaržę bendraudami su kitais žmonėmis, ypač turinčiais autoritetą. Norėdami apsisaugoti stengėmės kitiems įtikti, nors taip elgdamiesi praradome save. Taip pat klaidingai priimame bet kokią asmeninę kritiką kaip grėsmę. Mes patys tapome alkoholikais (arba mums būdingas kitoks priklausomas elgesys), tuokėmės su alkoholikais, rasdavome kitų kompulsyvių asmenybių, pavyzdžiui, darboholiką, kad galėtume patenkinti savo liguistą poreikį būti apleistiems.Į gyvenimą žiūrėdavome kaip aukos. Tapę pernelyg atsakingi labiau norėdavome rūpintis kitais nei savimi. Jausdavomės kalti, kai užstodavome save ir nenusileisdavome kitiems. Taip mes tapome žmonėmis, kurie ne veikia, o reaguoja, leisdami iniciatyvos imtis kitiems. Mes buvome priklausomos asmenybės, siaubingai bijančios apleistumo, pasiruošusios daryti beveik bet ką, kad tik išlaikytume santykius ir nebūtume emociškai apleistos. Vis dėlto mes ir toliau rinkdavomės nesaugius santykius, nes jie atitikdavo mūsų vaikystės ryšį su alkoholizmu sergančiais arba disfunkciniais tėvais.Šie alkoholizmo paveiktos ar disfunkcinės šeimos ligos simptomai pavertė mus ko-aukomis, kurios prisiima ligai būdingus bruožus, net jei alkoholio niekuomet nevartojo. Būdami vaikai išmokome slopinti savo jausmus ir suaugę laikėme juos giliai palaidotus. Dėl to painiojome meilę su gailesčiu, buvome linkę mylėti tuos, kuriuos galėjome gelbėti. Vis labiau grimzdami į saviapgaulę tapome priklausomi nuo susijaudinimo būsenos visose savo gyvenimo srityse, pirmenybę teikdami nuolatiniam nusivylimui, o ne veiksmingiems santykiams. Tai – apibūdinimas, ne kaltinimas.